Vedamasis: Muskas tiki, kad dirbtinis intelektas aplenks žmogų per penkerius metus – koks Europos vaidmuo lenktynėse?

Vertingiausia Europos biržinė bendrovė yra olandų ASML, kurios rinkos vertė – apie 693 mlrd. dolerių. Elono Musko asmeninis turtas artėja prie trilijono. Sudėjus šiuos du skaičius greta, klausimas apie Europos vaidmenį dirbtinio intelekto lenktynėse įgauna nemaloniai tikslų mastelį.

„The Economist“ vyriausioji redaktorė Zanny Minton Beddoes susitiko su Musku jo „Gigafactory“ gamykloje Teksase. Tai pirmas platus jo interviu po „SpaceX“ debiuto biržoje, o skyrių sąrašas akcentus išduoda be užuolankų: dirbtinio intelekto tvarkaraštis, srities savireguliacija, Kinijos pozicija, darbo virtimas savanorišku, klausimas apie vieno žmogaus galią, „Starlink“ ir Ukraina. Europa paminima, bet daugiausia kaip politinio ginčo tema – ne kaip kūrėja.

▶

Žiūrėti epizodą „Innohub TV“ 85 min

Šaltinis: „The Economist“, 2026 m. liepos 29 d. – visas interviu, 85 minutės.

Penkerių metų prognozę verta skaityti kaip įspėjimą apie prastesnius rezultatus: kryptis dažniausiai pataikoma, tvarkaraštis – retai. Savavaldžiai automobiliai turėjo būti paruošti jau prieš daugelį metų, o pažadas buvo atnaujinamas kasmet. Kryptis vis dėlto buvo teisinga, ir šiandien ją neigti būtų gėdinga. Taigi dėl metų skaičiaus galima nesutikti, dėl krypties – ne, ir būtent tai Europos padėtį daro nejaukią, nes čia vis dar diskutuojama, kaip dirbtinį intelektą reguliuoti, o kitur diskutuojama, kas jį pastatys.

Tačiau klausimas ne apie gebėjimą, ir tai verta pasakyti garsiai. Stokholmo „Lovable“ per aštuonis mėnesius peržengė šimto milijonų dolerių pasikartojančių metinių pajamų ribą ir nuo tada išaugo iki daugiau nei keturių šimtų milijonų – su 146 darbuotojais. Suomijos „Iceye“ pardavė Vokietijai radarinių palydovų paslaugą už 1,76 mlrd. eurų, o tai daugiau, nei kai kuri Europos valstybė išleidžia visai savo kosmoso programai. Tai ne išimtys, patvirtinančios taisyklę. Tai įrodymas, kad butelio kaklelis yra kitur.

Butelio kaklelis – mastelyje ir greityje. Jungtinėse Valstijose pirma statoma, o leidimo klausiama paskui; Europoje klausiama leidimo ir nebespėjama pastatyti. Kapitalo yra, bet jis juda lėtai ir mažomis dalimis, ir kai Europos augimo bendrovei prireikia šimto milijonų raundo, jis vis dažniau ieškomas anapus Atlanto – o kartu su juo išeina ir nuosavybė. Europa pasistatė sau minkštai išklotą kamerą, kurioje rizika kartu su grąža perduota kitiems.

Priešingai pusei reikia atiduoti, kas jai priklauso. Reguliavimas nėra konkurencingumo priešingybė, o Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas pasirodė esąs pardavimo argumentas dažniau nei kliūtis – europinė duomenų saugojimo vieta šiandien yra konkurencinis pranašumas, už kurį klientas pasirengęs mokėti. Pats Muskas interviu kalba apie srities savireguliaciją, o tai savotiškas prisipažinimas: niekas šioje srityje netiki, kad viską sutvarkys vien rinka. Taigi problema ne reguliavimas savaime, o reguliavimas be savo pramoninio pagrindo. Tai nuomonė apie kitų pastatytą pasaulį.

Pavieniam verslininkui Europos pasirinkimas išryškėja būtent toje vietoje, kurią iliustruoja interviu „Starlink“ skyrius. Kai vienos bendrovės paslauga tampa karo infrastruktūros dalimi, klausimas apie vieno žmogaus galią nustoja būti filosofinis ir virsta pirkimų klausimu. Mastelis kitas, logika ta pati kiekvienoje Lietuvos mikroįmonėje, kurios matomumas, komunikacija ir mokėjimai eina per tą pačią užsienio platformą. Priklausomybė nekainuoja nieko, kol nepasikeičia sąlygos, o tada ji kainuoja viską iš karto.

Taigi Europos vaidmuo išsispręs ne pagal tai, kaip greitai bus surašytas reguliavimas. Jis išsispręs pagal tai, ar Europa perka iš savų tiekėjų tada, kai tai brangu ir nesaugu – kaip Vokietija pirko iš „Iceye“ – ir ar kapitalas juda pakankamai greitai, kad kitas „Lovable“ galėtų augti čia ir peržengęs šimtą milijonų. Dirbtinis intelektas iš naujo išdalys starto pozicijas nepriklausomai nuo to, ar penkerių metų prognozė pataikys. Lenktynėse antroji vieta Europai vis dar atvira. Trečios nėra.