Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas žlugdo smulkųjį verslą

Kol Lietuva gėrisi startuoliais, kelių statybos aikštelėse trūksta rankų, kurios moka naudotis šiuolaikine technika.

Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas kelių statybos aikštelėje yra kur kas daugiau nei vienos įmonės personalo problema – tai simptomas, kaip Lietuva pastaruosius dešimtmečius rinkosi, ką vertinti ir ką ignoruoti. Žiūrėdamas, kaip tiksliai, sluoksnis po sluoksnio, kloja asfaltą apmokyta brigada, matau ne primityvų fizinį darbą, o technologiją: GPS valdomus klojimo įrenginius, tankio jutiklius, temperatūros kontrolę milimetro tikslumu. Tai profesija, kurią reikia mokėti, o ne tiesiog atlikti. Ir vis tiek kasmet girdžiu tą pačią istoriją iš smulkiųjų rangovų – negali rasti žmogaus, kuris mokėtų ir norėtų tą darbą dirbti.

Man šis reiškinys atrodo kur kas skaudesnis mažoms įmonėms nei didiesiems rangovams. Didelė bendrovė gali atsivežti brigadą iš kito regiono, investuoti į savo mokymo centrą, palaukti metus kitą, kol išsimokys jaunas specialistas. Šeimos verslas, dirbantis su keliais žmonėmis ir vienu greideriu, tokios prabangos neturi. Jam reikia darbuotojo šiandien, ne po dvejų metų, ir kiekviena laisva darbo vieta, kurios neįmanoma užpildyti, reiškia prarastą užsakymą, atšauktą sutartį arba darbą, perduotą subrangovui už mažesnę kainą. Tai nebe statistika iš ataskaitos – tai sąskaita, kurią kiekvieną mėnesį apmoka konkretaus verslo savininkas.

Kodėl taip atsitiko? Nes dešimtmečius aiškinome vaikams, kad tikras pasiekimas – diplomas, biuras, kostiumas, o profesinė mokykla – atsarginis variantas tiems, kam nesisekė mokytis. Pažiūrėkite, kiek dėmesio ir prestižo šiandien gauna, sakykime, duomenų analitikas, uždirbantis gerą atlyginimą per metus, ir kiek gauna kelio dangos technikas, kurio darbas tiesiogine prasme laiko mus visus ant žemės. Abi profesijos šiandien reikalauja mokytis visą gyvenimą, dirbti su sudėtinga technika ir prisiimti atsakomybę už rezultatą. Skirtumas tik tas, kad viena iš jų turi gerą rinkodarą, o kita – ne.

Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas nėra likimas, kurį tiesiog reikia pergyventi – tai pasekmė sprendimų, kuriuos galima keisti. Pirma, verslas pats negali sėdėti ir laukti, kol valstybė išspręs problemą: įmonės, kurios investuoja į savo pameistrystės programas, mentorystę ir vidinį mokymą, šiandien turi didesnį pranašumą prieš konkurentus nei bet kada anksčiau, nes darbo rinkoje tiesiog nėra kam konkuruoti dėl jų žmonių. Antra, švietimo politika turėtų nustoti žiūrėti į profesinį mokymą kaip į antrarūšę alternatyvą ir pradėti į jį investuoti taip, kaip investuojama į universitetus – modernia įranga, geru atlyginimu dėstytojams, realiomis praktikomis pas rimtus darbdavius.

Yra ir trečias, mano manymu, per mažai aptariamas aspektas: kontrolė ir biurokratija, kuri krenta ant smulkaus verslo pečių, dažnai pareikalauja daugiau laiko ir pinigų nei bet kokia mokymo programa. Rašiau apie tai, kaip kontrolė pakeičia švietimą ten, kur valstybė turėtų padėti verslui augti, o ne tik jį tikrinti. Kol energija eikvojama ataskaitoms ir patikrinimams, niekas neinvestuoja į žmogų, kuris po dešimties metų turėtų kloti kelią, suvirinti konstrukciją ar remontuoti mašiną. Tai pati paradoksaliausia situacija: valstybė reikalauja iš verslo augti, bet neduoda jam žmonių, su kuriais augti.

Technologijos čia – ne grėsmė, o šansas pakeisti šią profesijos įvaizdžio problemą iš pagrindų. Šiuolaikinė statybos technika, automatizuoti matavimai ir skaitmeniniai valdymo pultai jau dabar paverčia kadaise nekvalifikuotu laikytą darbą profesija, kurioje reikia technologinio raštingumo lygiai taip pat, kaip ir biuro darbe. Jaunam žmogui, kuris moka naudotis technika ir nebijo išmokti naujų įrankių, kelio statybos aikštelė šiandien gali būti ne prastesnis, o lygiai toks pat perspektyvus pasirinkimas kaip ir programavimo kursai – tik reikia, kad apie tai kalbėtume taip pat garsiai. Panašiai kaip investicijos į energetiką negali būti atidėliojamos iki geresnių laikų, investicijos į žmones ir jų mokymą negali likti kažkieno kito rūpesčiu – jos turi tapti verslo strategijos dalimi, ne priedu.

Man regis, kol nepradėsime iš naujo vertinti rankų darbo ir gerbti tų, kurie moka padaryti tai, ko nemoka dauguma, smulkusis verslas ir toliau mokės šios abejingumo kainą – atšauktais užsakymais, pavėluotais darbais ir pabrangusia darbo jėga. Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas pradės mažėti ne tada, kai valstybė paskelbs naują strategiją, o tada, kai tėvai, mokyklos ir darbdaviai kartu nuspręs, kad mokėti kloti asfaltą tiksliai ir atsakingai yra lygiai tokia pati vertinga kompetencija, kaip ir mokėti analizuoti duomenis ar rašyti kodą.

Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas nėra likimas, kurį tiesiog reikia pergyventi – tai pasekmė sprendimų, kuriuos galima keisti.

Tai profesija, kurią reikia mokėti, o ne tiesiog atlikti.

Šaltiniai

• Mokslo sriuba – mokslo populiarinimo iniciatyva — Informaciją pateikė UAB YIT Lietuva gamybos vadovas Tadas Basikirskas; turinį finansavo UAB YIT Lietuva.