Geologai jau dešimtmečius diskutuoja, ar ugnikalnio griūtis Kanarų salose galėtų sukelti bangą per Atlanto vandenyną, ir ką apie šią riziką turėtų žinoti investuotojai.
Kanarų salos – vienas populiariausių atostogų tikslų lietuviams: tiesūs skrydžiai, švelnus klimatas ir, pasirodo, patogi vieta investuoti į nekilnojamąjį turtą. Tačiau geologai jau kelis dešimtmečius diskutuoja apie vieną dramatišką scenarijų: ar dėl ugnikalnio šlaito griūties šiose salose gali kilti megacunamis, pajėgus nušluoti pakrantės miestus per vandenyną. Šį klausimą „Mokslo sriubos“ laidoje nagrinėjo VU geologas prof. Andrejus Spiridonovas, kurį kalbino Ignas Kančys.
Kas yra megacunamis ir iš kur atsirado šis scenarijus?
Terminas „megacunamis“ moksliniuose sluoksniuose vartojamas retai, nes jis apibūdina ne įprastą cunamį, kylantį po povandeninio žemės drebėjimo, bet bangą, kurią sukelia staigus didžiulės sausumos ar uolienos masės nugriuvimas į vandenį. Kanarų salų atveju kalbama apie galimą ugnikalnio šlaito – dažniausiai minima La Palmos sala ir jos Cumbre Vieja ugnikalnis – griūtį į Atlanto vandenyną.
Hipotezę, kad toks įvykis galėtų sukelti bangą, siekiančią net kitą Atlanto pusę, mokslininkai pirmą kartą viešai aptarė XXI amžiaus pradžioje. Nuo tada tema periodiškai sugrįžta į mokslo populiarinimo kanalus ir žiniasklaidą, nes vaizdas – ugnikalnio šlaitas, byrantis į vandenyną – yra tiek vizualiai, tiek emociškai įtaigus. Panašių senų nuošliaužų pėdsakų geologai yra aptikę ir kitose vulkaninėse salų grupėse, pavyzdžiui Havajuose, todėl klausimas, kaip tiksliai tokios griūtys vyksta – staiga ar palaipsniui – domina ne vieną mokslininkų kartą.
Ar mokslininkai sutaria dėl Kanarų salų rizikos?
Ne visai. Tai viena tų temų, kur populiarus pasakojimas ir mokslinis konsensusas gerokai skiriasi. Didesnė dalis geologų bendruomenės šiandien laikosi nuomonės, kad toks staigus, vienu metu kylantis megacunamis yra mažai tikėtinas scenarijus – geologiniai duomenys rodo, kad panašūs šlaitų judėjimai praeityje vykę laipsniškai, keliais etapais per ilgesnį laiką, o ne vienu kritiniu momentu.
Laidos epizode panaudota Google Earth ir žurnalo „Journal of Biogeography“ medžiaga. Tai primena, kaip skirtingos mokslo sritys gali papildyti viena kitą.
Ką reiškia tokia rizika verslui ir investuotojams?
Net jei tikimybė, kad katastrofa įvyks per artimiausius dešimtmečius, vertinama kaip nedidelė, verslui ir investuotojams naudinga žinoti, kad kiekviena patraukli pakrantės rinka turi ir savo geologinį rizikos profilį. Tiems, kurie svarsto nekilnojamojo turto investicijas užsienyje, ekstremalių gamtos reiškinių rizika turėtų būti toks pat įprastas klausimas kaip nuomos pajamingumas ar mokesčių tvarka toje šalyje.
Ta pati logika veikia ir platesniu mastu: vietos kaina verslui susideda ne tik iš nuomos ar darbo jėgos kainos, bet ir iš rizikos premijos – draudimo, atsargumo priemonių, avarinio plano. Įmonės, kurios iš anksto įsivertina retus, bet potencialiai didelius pavojus, dažniausiai priima racionalesnius sprendimus nei tos, kurios reaguoja tik po to, kai įvykis jau nutinka. Tai ypač aktualu turizmo, draudimo ir nekilnojamojo turto sektoriams, kurių pajamos tiesiogiai priklauso nuo pakrantės regionų patikimumo. Europos Sąjungos mastu panašūs geologiniai ir klimato rizikos vertinimai pamažu tampa standartine dalimi, kai kalbama apie pastatų draudimą ar ilgalaikį planavimą pakrantės zonose, todėl verslui naudinga šią praktiką perimti anksčiau, nei ji tampa privaloma.
Kodėl mokslo komunikacija tampa savarankiška verslo sritimi?
„Mokslo sriuba“ – pavyzdys, kaip jaunų žmonių iniciatyva, veikianti ne pelno pagrindu, gali sukurti patikimą ir plačiai žiūrimą mokslo populiarinimo kanalą. Tokios laidos kuriamos ne iš didelio biudžeto, o iš nuoseklaus darbo, aiškios temos ir pasitikėjimo, kurį žiūrovai pelnosi laikui bėgant – iš esmės tas pats principas, kuris veikia ir kuriant asmeninį prekės ženklą bet kurioje srityje.
Tokiems projektams augti reikia ir finansinio tvarumo – nesvarbu, ar tai paramos platforma, ar partnerystė su žiniasklaida ar universitetu. Ieškantiems, kaip rasti finansinį partnerį mikroverslui, mokslo komunikacijos sektorius yra geras priminimas, kad patikimas turinys ir ištikima auditorija yra tiek pat vertingas turtas, kiek ir balansas banke.
Ką verslas gali pasimokyti iš šios diskusijos?
Didžiausia pamoka nėra apie ugnikalnius – ji apie tai, kaip vertinti retus, bet potencialiai didelio poveikio pavojus. Megacunamis Kanarų salose išlieka labiau ilgalaikės mokslinės diskusijos, nei artėjančios katastrofos, tema, tačiau pati diskusija primena svarbų dalyką verslui: kiekvienas investicijos ar plėtros sprendimas turėtų remtis geriausiais turimais duomenimis, o ne vien patrauklia istorija.
Verslininkams, dirbantiems su pakrantės turizmu, nekilnojamuoju turtu ar tiesiog planuojantiems plėtrą naujoje rinkoje, vertas dėmesio ir pats „Mokslo sriuba“ modelis: aiški tema, patikimi šaltiniai ir nuolatinis dialogas su auditorija kuria ilgalaikį pasitikėjimą – nesvarbu, ar kalbame apie geologiją, ar apie verslą.
Didesnė dalis geologų bendruomenės šiandien laikosi nuomonės, kad toks staigus, vienu metu kylantis megacunamis yra mažai tikėtinas scenarijus – geologiniai duomenys rodo, kad panašūs šlaitų judėjimai praeityje vykę laipsniškai, keliais etapais per ilgesnį laiką, o ne vienu kritiniu momentu.
Tai ypač aktualu turizmo, draudimo ir nekilnojamojo turto sektoriams, kurių pajamos tiesiogiai priklauso nuo pakrantės regionų patikimumo.
Šaltiniai
- Ar Kanarų salos gali sukelti milžinišką cunamį? Žiniomis dalinasi prof. Andrejus Spiridonovas – Mokslo sriuba — VU geologo prof. Andrejaus Spiridonovo pokalbis su Ignu Kančiu; panaudota Google Earth ir Journal of Biogeography medžiaga.
Skaityti toliau
Jums taip pat gali būti įdomu
Innohub TV
Šį turinį žiūrėkite ir Innohub TV
Atrinkome jums Innohub TV klipų, kurie tęsia tą pačią temą.
