Vadovavimas: ką IKI vadovė išmoko iš chaoso

IKI Lietuva vadovė Nijolė Kvietkauskaitė apie sprendimus, konfliktus ir mitą apie viską spėjantį vadovą

Vadovavimas dažnai įsivaizduojamas kaip nesibaigiantis lenktynių bėgimas — vis daugiau susitikimų, vis daugiau sprendimų, vis mažiau laiko pagalvoti. „IKI Lietuva“ generalinė direktorė Nijolė Kvietkauskaitė mano kitaip. Pokalbyje su Lineta Ramoniene ir Liudu Rimkumi tinklalaidėje „Kaip geriau“ ji tvirtina: „Nieko aš nespėju – tai mitas ir melas.“ Jos teigimu, svarbiausia ne suspėti viską, o mokėti pasirinkti, kas iš tiesų svarbu.

Mitas apie viską spėjantį vadovą

Idėja, kad geras vadovas turi kontroliuoti kiekvieną detalę ir dalyvauti kiekviename susitikime, yra giliai įsišaknijusi verslo kultūroje. Kvietkauskaitė šį mitą griauna atvirai — ji prisipažįsta, kad karjeros pradžioje pati prisidėjo prie chaoso organizacijoje. Tai nėra silpnumo požymis. Tai sąžiningas pripažinimas, kad gebėjimas atskirti signalą nuo triukšmo išsiugdo tik patirtimi, o ne diplomu ar pareigų pavadinimu.

Skirtumas tarp gero ir vidutinio vadovo dažnai slypi ne darbo valandų kiekyje, o gebėjime pasakyti „ne“ tam, kas neduoda realios vertės.

Kada spręsti čia ir dabar, o kada sustoti pagalvoti

Vienas iš pokalbio branduolių — sprendimų priėmimo greitis. Ne visi sprendimai verti to paties dėmesio. Kai kurie klausimai reikalauja akimirksnio reakcijos, kiti — kelių dienų apmąstymo. Kvietkauskaitės teigimu, vadovo brandos ženklas yra būtent gebėjimas atskirti vieną nuo kito, o ne bandymas viską spręsti vienodu tempu.

Šis principas ypač aktualus mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurių savininkai dažnai bando spręsti visus klausimus patys ir tuo pačiu tempu, nepriklausomai nuo jų svarbos. Panašius principus – kaip atskirti tai, kas iš tikrųjų vertinga, nuo to, kas tik atrodo skubu – aptaria ir straipsnis apie derybas dėl kainos ir vertės gynimą: sprendimas, ko neginčyti, kartais svarbesnis už patį derybų rezultatą.

Kodėl „IKI“ pasitraukė iš kainų karo

Vienas konkretus pavyzdys, kurį Kvietkauskaitė atskleidžia pokalbyje, — „IKI“ sprendimas nesivelti į prekybos tinklų kainų krepšelių kovą. Užuot lenktyniavus dėl kiekvieno cento pigiausio krepšelio reitinge, bendrovė pasirinko kitą kelią. Trumpuoju laikotarpiu toks sprendimas gali atrodyti rizikingas — konkurentai garsiai skelbia savo kainas, o tu tyli. Bet ilguoju laikotarpiu tai gali reikšti, kad įmonė investuoja į tai, kas iš tiesų kuria vertę klientui, o ne į rinkodaros mūšį.

Panašų klausimą — ar konkuruoti kaina, ar verte — sprendžia kiekvienas verslininkas, nepriklausomai nuo sektoriaus ar rinkos dydžio, ar tai būtų vietos parduotuvė, ar įmonė, plečianti veiklą į Lenkijos rinką, kur konkurencinė aplinka ir finansavimo sąlygos diktuoja savo taisykles.

Ką parduotuvės aslas atskleidžia vadovui

Kvietkauskaitė pabrėžia, kad darbas tiesiogiai parduotuvėje — prie kasos, tarp lentynų, su klientais — duoda informacijos, kurios jokia ataskaita neperteiks. Vadovas, kuris nepažįsta savo verslo „iš apačios“, priima sprendimus aklai, remdamasis tik skaičiais ekrane. Fizinis darbas, nepaisant pareigų, moko kantrybės ir tikslumo — panašiai, kaip apie kruopštų, nuoseklų darbą pasakoja ir straipsnis apie asfalto klojimą ir verslo pamokas: kai procesas atliekamas paviršutiniškai, tai anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių.

Konfliktai, kurių negalima praleisti

Kita pokalbio tema — konfliktai organizacijoje. Kvietkauskaitė pastebi, kad daugelis vadovų linkę vengti nemalonaus pokalbio, tikėdamiesi, kad problema išsispręs savaime. Ji laikosi priešingos nuomonės: konfliktą reikia išspręsti sąmoningai, o ne praleisti tikintis, kad jis dingsta. Nepaliestas konfliktas nedingsta — jis tiesiog persikelia giliau į organizacijos kultūrą ir vėliau grįžta didesnio masto problema.

Tas pats principas galioja ir saugant verslą nuo išorinių grėsmių — gebėjimas laiku atskirti realią riziką nuo fono triukšmo yra aktualus ir tada, kai kalbama apie telefoninius sukčius ir verslo apsaugą — signalą nuo triukšmo tenka atskirti ne tik strategijoje, bet ir kasdieniame rizikos valdyme.

Skubėti lėtai

Pokalbio pavadinimas galėtų būti ir kitoks: menas skubėti lėtai. Tai sena, bet vis dar nepakankamai išgirsta taisyklė — greitis be krypties yra tik pagreitintas chaosas. Vadovavimas reiškia nuolatinį pasirinkimą tarp to, kas skubu, ir to, kas svarbu. Ir dažnai tai, kas atrodo skubiausia, yra toli gražu ne svarbiausia.

Visą pokalbį galima išgirsti tinklalaidės „Kaip geriau“ epizode, kuriame Kvietkauskaitė atviriau pasakoja apie savo klaidas ir tai, ko jos išmokė.

Ką iš to gali pasimokyti kiekvienas vadovas

Kvietkauskaitės pasakojimas primena paprastą, bet dažnai pamirštą tiesą: vadovo darbas nėra viską spėti, o žinoti, ko nedaryti. Trys dalykai, kuriuos verta pasiimti iš šio pokalbio: pirma, sąžiningai pripažinti, kai pats kuri chaosą, o ne ieškoti kaltų aplinkui. Antra, mokytis atskirti sprendimus, kurie reikalauja akimirksnio reakcijos, nuo tų, kurie verti kelių dienų apmąstymo. Trečia, neišvengti konfliktų organizacijoje — juos reikia spręsti sąmoningai, kol jie dar nedideli.

Galiausiai, kaip primena pati Kvietkauskaitė, gebėjimas pasirinkti yra vertingesnis nei gebėjimas viską suspėti. Tai ir yra brandaus vadovavimo esmė.

„Nieko aš nespėju – tai mitas ir melas.“

Svarbiausia ne suspėti viską, o mokėti pasirinkti, kas iš tiesų svarbu.

▶

Šaltiniai

• „IKI Lietuva“ vadovė Kvietkauskaitė: negali spėti visų dalykų | Kaip geriau — Delfi tinklalaidės „Kaip geriau“ epizodas su Lineta Ramoniene ir Liudu Rimkumi