Paryžiaus gatvės virto mūšio lauku – sąskaita tenka verslui

Sudegintos mokyklos, apiplėštos parduotuvės ir komendanto valandos rodo, kad už griovimą sumoka ne sprendimų priėmėjai, o verslas, nuo kampinės parduotuvės iki prekybos tinklų.

Kai Paryžiaus gatvės virsta mūšio lauku, reikia pasakyti aiškiai: sudegintos mokyklos, apiplėštos parduotuvės ir komendanto valandos nėra protestas. Tai griovimas, už kurį sumoka moksleiviai, policininkai ir verslas, nuo kampinės parduotuvės iki didžiųjų prekybos tinklų. Prancūzija turi reformuoti savo viešąjį sektorių, ir tai daryti drąsiai, pasitelkdama dirbtinį intelektą.

Romantiškos Paryžiaus gatvės, kurias daugelis lietuvių prisimena kaip kavinių, knygynų ir vakarinių pasivaikščiojimų miestą, šį rudenį priminė karo zoną. Mokyklos buvo deginamos ir plėšiamos, vitrinos daužomos, automobiliai padeginėjami, sužeista apie 760 policininkų. Prancūzijos teisingumo ministerijos duomenimis, iki spalio 9 d. užfiksuoti 6 877 sulaikymai, iš kurių 86 procentai susiję su nepilnamečiais. To negalima vadinti demonstracija. Mokyklos padegimas nesutvarko nė vienos klasės – jis atima mokslą iš tų pačių jaunuolių, kurių vardu siaučiama gatvėse. Smurtą ir naikinimą būtina pasmerkti aiškiai ir be jokių „bet“.

Judėjimas prasidėjo rugsėjo viduryje Paryžiaus priemiesčių mokyklose, o pirmieji jo reikalavimai buvo kasdieniški: mažesnės klasės, tvarkingi pastatai ir mokytojas, kuris iš tikrųjų ateina į pamoką. Juos buvo galima išsakyti taikiai, ir daugelis taip ir darė. Tačiau spalio pradžioje padėtis paaštrėjo. Spalio 8 d. studentai įkopė į Bastilijos aikštės koloną, o kairiųjų politikas Jean-Luc Mélenchon paskelbė, kad Bastilija vėl užimta. Revoliucinė romantika yra pavojingas kuras, kai gatvėse yra nepilnamečių. Tiriama daugiau nei dvidešimt policijos jėgos naudojimo atvejų, viename jų penkiolikmetis neteko rankos. Juos būtina ištirti nuodugniai, nes teisinė valstybė matuojama ir tuo, kaip ji prižiūri savo pačios jėgos naudojimą. Tačiau tai nekeičia esmės: tvarka turi būti atkurta.

Judėjimas persimetė į Belgiją ir Italiją, o spalio 17 d. Prancūzijos gatvėse protestuota ir prieš pragyvenimo bei degalų brangimą, panašiai kaip geltonųjų liemenių laikais. Savaitgalį, spalio 18–19 d., keli miestai įvedė komendanto valandą. Būtent čia sąskaita atitenka verslui, kuris šios padėties nesukėlė. Kai kvartalas vakarui uždaromas, kavinė praranda vakaro apyvartą, restoranas išmeta produktus, kampinė parduotuvė skaičiuoja tuščią kasą, o kirpykla atšaukia klientų vizitus. Nuoma, atlyginimai ir paskolų įmokos nelaukia. Tas pats galioja ir dideliems žaidėjams: prekybos tinklai ir universalinės parduotuvės anksčiau uždaro duris, užkala vitrinas lentomis, samdo papildomų apsaugininkų ir saugo savo darbuotojus, o prekybos centrų vakaro prekyba dingsta visiškai. Plėšimai ir vandalizmas netrukus atsispindės draudimo įmokose visame prekybos sektoriuje. Neišvengiamai prisimenami pandemijos ribojimai, kai verslas nešė neproporcingai didelę visuomenės uždarymo kainos dalį: mažieji dažnai iki bankroto, didieji tinklai prastovomis ir uždarytomis parduotuvėmis. Daugelis taip ir neatsitiesė. Dabar tas pats kartojasi be viruso: verslas sustoja, nes gatvės nesaugios. Todėl nuosavas pinigų rezervas yra pirmasis verslininko draudimas net stabiliausiose Europos šalyse.

Sunkiausias klausimas paprastas: ką šios įmonės padarė blogo? Gatvėse nufilmuotuose vaizdo įrašuose jaunuoliai daužo tiek mažų drabužių parduotuvių, tiek tinklo parduotuvių vitrinas ir neša prekes iš lentynų. Metų metus kurtas verslas per vieną vakarą netenka vitrinos, atsargų ir bent jau draudimo išskaitos dydžio sumos, o prarasto pasitikėjimo kvartalo saugumu nekompensuos jokia draudimo polisė. Tinklo parduotuvės apiplėšimas reiškia pamainų bijančius pardavėjus, uždarytas parduotuves ir išlaidas, kurios galiausiai atsiranda kainose visiems pirkėjams. Nė viena iš šių įmonių nesprendžia nei dėl klasių dydžio, nei dėl mokyklų pastatų būklės. Jos moka vieną sunkiausių Europoje mokesčių ir įmokų naštų, iš kurios finansuojamos būtent tos mokyklos, už kurias neva žygiuojama gatvėse. Todėl žala dviguba. Pirmiausia įmonė savo mokesčiais finansuoja sistemą, o paskui sumoka už sistemos nesėkmę išdaužytais langais. Jei maištas turi žinią, ji turėtų būti adresuota sprendimų priėmėjams, o ne parduotuvėms.

Už viso to slypi struktūra, kuri paaiškina nusivylimą, bet nepateisina smurto. Prancūzijos statistikos instituto INSEE duomenimis, praėjusiais metais viešosios išlaidos sudarė apie 57 procentus bendrojo vidaus produkto, valdžios sektoriaus deficitas siekė apie 5 procentus, o skola apie 116 procentų. Viešajame sektoriuje dirba apie 5,9 mln. žmonių, maždaug penktadalis visų dirbančiųjų. Vis dėlto nedarbas išaugo iki maždaug 8 procentų, aukščiausio lygio per kelerius metus, o tarp 15–24 metų jaunimo darbo neturi apie 21 procentas. Prancūzijai netrūksta nei viešųjų pinigų, nei viešojo sektoriaus darbuotojų. Trūksta efektyvumo: pinigai įstringa administracijos struktūrose ir nepasiekia nei priemiesčio klasės, nei jauno žmogaus pirmosios darbo vietos. Ministro pirmininko Sébastieno Lecornu mažumos vyriausybė pažadėjo apie 3 000 pavaduojančių mokytojų. Tai teisingas gestas, bet struktūros jis nekeičia, o 2027 m. balandžio prezidento rinkimai apsunkina dideles reformas būtent tada, kai jų labiausiai reikia.

Atvirai kalbant, Prancūzijos laukia dar didesnis lūžis. Kai Prancūzija ims efektyviau naudoti dirbtinį intelektą ir mažinti viešojo sektoriaus biuro darbą, nedarbas greičiausiai pirmiau išaugs ir tik vėliau ims mažėti. Valstybinių formų tvarkymas, ataskaitos ir įprastų sprendimų rengimas yra būtent tas darbas, kurį dirbtinis intelektas atlieka greičiau ir pigiau. To nereikėtų dangstyti gražiais žodžiais. Kartu tai galimybė, kurios Prancūzija nesugebėjo išnaudoti dešimtmečius: automatizavus administracijos popierizmą, atsilaisvina pinigų ir žmonių ten, kur mašina nieko nepakeičia. Prancūzija galėtų samdyti daugiau mokytojų, mažinti klases ir investuoti į profesinį mokymą nedidindama skolos. Išteklių perkėlimas iš administracijos į klasę yra būtent ta reforma, kurios reikalaujama mokyklose, tačiau ji gimsta ne ant barikadų, o priimant sprendimus.

Ta pati technologija yra ir verslo įrankis. Dirbtinio intelekto bumas nėra vien korporacijų žaidimas: dirbtinio intelekto asistentas vieno žmogaus įmonėje tvarko klientų aptarnavimą, parengiamuosius buhalterijos darbus ir rinkodarą už kainą, kuriai prieš kelerius metus būtų prireikę samdyto darbuotojo. Likusiai Europai neramumai Prancūzijoje yra perspėjimas. Stabili, nuspėjama ir savo viešuosius finansus tvarkanti ES yra geriausia verslo apsauga, nes investicijos ir klientai keliauja ten, kur kita savaitė atrodo taip pat kaip ši. Ypač mažai įmonei dabar verta padaryti tris dalykus. Pirma, išlaikyti verslą tokį lankstų, kad pakeisti kryptį būtų įmanoma, kai pasikeičia rinka ar saugumo padėtis. Antra, diegti dirbtinį intelektą taip, kad pasitikėjimas ir greitis eitų ta pačia kryptimi. Trečia, pasiruošti trikdžiams: turėti pinigų rezervą, prekybą internetu ir veiklos modelį, kuris atlaiko kelis uždarytus vakarus be bankroto. Verslininkas negali rinktis, ar degs gretimos gatvės automobiliai, bet gali pasirinkti, ar jo įmonė tai atlaikys.

▶

Mokyklos padegimas nesutvarko nė vienos klasės – jis atima mokslą iš tų pačių jaunuolių, kurių vardu siaučiama gatvėse.

Pirmiausia įmonė savo mokesčiais finansuoja sistemą, o paskui sumoka už sistemos nesėkmę išdaužytais langais.

Šaltiniai

• INSEE – Prancūzijos nacionalinis statistikos ir ekonomikos tyrimų institutas — Viešųjų išlaidų, deficito, skolos, užimtumo ir nedarbo rodikliai
• Ministère de la Justice – Prancūzijos teisingumo ministerija — Sulaikymų skaičius iki spalio 9 d. ir nepilnamečių dalis
• Students face riot police as protests over school conditions escalate in France • FRANCE 24